Cheminio pluošto paruošimo būdas

Paprastai ruošiant cheminius pluoštus iš natūralios arba sintetinės polimerinės medžiagos arba neorganinės medžiagos pirmiausia paverčiamas verpimo lydalas arba tirpalas, o po to filtruojamas ir matuojamas, o po to iš verpimo (lėkštės) išspaudžiamas į skysčio srovę, o po to sukietėja į pluoštus. Šiuo metu pluoštai vadinami pirminiais pluoštais, kurių mechaninės savybės yra prastos ir, kad atitiktų tekstilės apdorojimo ir naudojimo reikalavimus, turi būti atliktas tam tikras tolesnio{1}}apdirbimo procedūras. Po{3}}apdirbimo daugiausia siekiama ištempti ir termiškai-sureguliuoti pluoštus, kad būtų pagerintos pluoštų mechaninės savybės ir matmenų stabilumas. Tempimas – tai besiformuojančio pluošto makromolekulių ar struktūrinių vienetų orientavimas išilgai pluošto ašies; šilumos nustatymas daugiausia skirtas atpalaiduoti vidinį pluošto įtempį. Atliekant-šlapiųjų verptų pluoštų apdorojimą, taip pat įeina tokie procesai kaip plovimas, tepimas aliejumi ir džiovinimas. Sukant gijinį siūlą, jį galima suvynioti į vamzdelį po pirmiau nurodyto proceso; verpdami trumpą pluoštą, reikia pridėti tokius procesus kaip gofravimas, pjaustymas ir pakavimas. Tarp tekstilės gaminių gamybai naudojamų žaliavų ilgiausią istoriją turi medvilnė, kanapės, šilkas ir vilna (vilna). Tačiau gamtos ištekliai juk riboti. Medvilnės išeiga yra apie 50 kilogramų iš hektaro. Šilkaverpių veisimui turi būti sodinami šilkmedžiai, o vilnos gamybai didinti reikia plėtoti gyvulininkystę. Todėl chemikai pradėjo tirti pigesnių ir gausesnių žaliavų panaudojimą verpti ir austi audiniams – cheminiams pluoštams.